2012 m. birželio 19 d., antradienis

Laiškų knyga

Laiškų knyga : [romanas] / Michail Šiškin. - Vilnius : Vaga, 2011. - 323, [2] p.

„žmogus gimsta, gyvena ir miršta laimingas, tik visą laiką apie tai užmiršta.“

„ ko gero, yra taip: daiktiškas, matomas pasaulio apvalkalas – materija – užtempiamas, susiteršia, trinasi ir prasitrina ligi skylių, ir tada pro skylutę kaip kojos pirštas iš suplyšusios kojinės išlenda esmė.“

„Nereikia meilės įrodinėti, reikia ją parodyti.“

„Bet juk žinai, kaip sakoma: nenukeliauja tik tie laiškai, kurie neparašomi.“

„Jeigu mes ko nors nežinome, nematome, nejaučiame ir negirdime ir negalime paragauti, tai nereiškia, kad to nėra.“

„Ko gero, laimė ir turi būti tokia, tarsi adatos dūris, akimirksnis: vaikas verkšlena, nuo klijuotės trenkia šlapimu, pinigų nėra, oras bjaurus, pienas išbėgo, dabar reikia šveisti viryklę, per radiją pranešama apie žemės drebėjimą, kažkur karas, o visa tai kartu ir yra laimė.“

„Namie apsigyveno naujas garsas – užtrenktų durų.“

„Kartą pagalvojo, kad jos gyvenimas jo gyvenimui kaip sugeriamasis popierius. Jam likimas ką nors rašo ir tuojau pat su ja nusausina – tada jo gyvenimo fragmentai prasisunkia į jos gyvenimą. Kai tiktai jo gyvenime juodulys, ji tuojau pat jį sugeria.“

„Ir štai skirtumas, kuris žmogų išskiria iš kitų: mes – vienintelė gyva būtybė, žinanti apie mirties neišvengiamybę. Todėl negalima atidėlioti laimės ateičiai, reikia būti laimingam dabar.“

„Ir štai mane apėmusi nuojauta, kad mano gyvenimas – toks tuštumų rinkinys: namas, vyras, meilė, šiandienos vakaras – ir nėra kuo užpildyti. Skylės visatoje – pro jas traukia skersvėjis. Ir šių skylių ilgainiui vis daugiau ir daugiau – išeina žmonės. „

„Klausaisi naktį laikrodžio – kaip jis pasiima gyvenimą.“

„Į mirtį reiktų žvelgti lengvai: sunokai – išrovė kaip morką iš lysvės. Nepavyksta.“